Pietų pertrauka trijose Vilniaus mokyklose: ar skaniai valgo mokiniai?

October 17, 2018

Nerimstant aistroms, diskusijoms, įvairiems pasisakymams apie pasikeitimus švietimo įstaigų valgyklų valgiaraščiuose, nusprendžiau kelias savo pietų pertraukas skirti aplankyti būtent mokyklų valgyklas, kurios labai tikėjausi primins man puikius mano mokyklos laikus. Deja, didelės nostalgijos nepajaučiau, bet patirtis trijose skirtingose mokyklose buvo įdomi ir jau turiu planų aplankyti daugiau mokyklų valgyklų, įskaitant ir savo – Alytaus Jotvingių gimnazijos mokyklos valgyklą.

 

 Poreikis keisti švietimo įstaigų valgyklų valgiaraščius yra subrendęs klausimas, šiuo metu atnešęs Delfi.lt jau aprašytus pagrindinius pasikeitimus. Tad sužinoti, kaip konkrečioms mokykloms sekasi juos įgyvendinti, pateikiu jums įspūdžius iš trijų, skirtinguose Vilniaus mikrorajonuose įsikūrusių mokyklų, kuriose visose mane ir kartu pietavusius draugus pradžiugindavo mažos patiekalų kainos, o kas ne taip džiugino skaitome žemiau.

 

Vilniaus Petro Vileišio progimnazija (Užupis)

 

Čia pietauti atvykau viena jau gerokai po 13 valandos, tad daug pietaujančių mokinių nesutikau ir pati ilgai neužtrukau. Priešingai, tie kurie ateidavo į valgyklą, sutartinai užsisakydavo labiau desertui tinkantį patiekalą – sausainius. Kol pietavau, bent penki mokiniai juos pirko, tikriausiai labai gardūs, nors manęs ir nesuviliojo. Dar įdomu paminėti, kad pirmą kartą atėjus į šią mokyklą, natūralu, jog nežinojau, kur yra jų maitinimo vieta, tad mandagiai pasiteiravau budinčios mokyklos darbuotojos, ar galima valgykloje pietauti žmonėms „iš gatvės“ ir kur galiu ją rasti. Sulaukiau teigiamo atsakymo į pirmąjį klausimą bei nukreipimo sekti pagal kvapus – labai logiškas būdas surasti valgyklą.

 

Valgykla man priminė mokyklos klasę dėl savo stalų, skirtingų kėdžių ir gėlių vazonuose, bet ir nesitikėjau atrasti kažko modernesnio, svarbiausia, kad viskas pasirodė tvarkinga. Dar atkreipiau dėmesį į valgyklos gale esantį stalą, kuriame lankytojams yra padėtos švarios stiklinės ir ąsočiai su vandeniu, nemokama ir labai sveikintina.

 

Dienos maisto meniu su gramatūra bei kaina yra atspaudintas ir pakabintas prie maisto išdavimo langelių, prie kurių ir vykdomi užsakymai. Tokių langelių yra du, dar vienas – nusinešti nešvarius indus. Tiesa, meniu prie patiekalų yra prirašytos ir raidės „T“ arba „A“, kurios atitinkamai reiškia:

T - tausojantis patiekalas, pagamintas, verdant arba troškinant, arba gamintas garuose arba apkeptas ir patroškintas; A – patiekalas, pagamintas iš augalinės kilmės produktų. Štai ir naujovė, kurios mano mokyklos laikais tikrai nebuvo ir kurią aš kaip reta bei neišranki mokyklos valgyklų lankytoja vertinu labai teigiamai – kuo daugiau aiškiai pateiktos informacijos ir dar nuo ko anksčiau, tuo mūsų vaikų suvokimas apie maistą bus gilesnis. Nuoširdžiai tuo tikiu.

 

Tęsiant apie pietus, jiems aš pasirinkau troškintą kiaulieną su trijų salotų (rauginti kopūstai, pekino kopūsto ir burokėlių) garnyru. Ir čia reikia paminėti, kad toks buvo mano pasirinkimas, nes buvo galima pasakyti, kokių tiksliai salotų ar kito garnyro (bulvių košė, ryžiai) norite. Už šį patiekalą sumokėjau 2,1 EUR ir kaip jau rašiau viršuje, tikrai nudžiugau dėl tokios pietų kainos. O ar nudžiugau dėl maisto skonio? Taip!

 

Suprantu, kad patiekalas nėra pats fotogeniškiausias, mėsa su salotomis plaukianti lėkštėje, bet šįkart ne akimis labiau vertinau. Minkšti, sultingi kiaulienos gabaliukai su šviežiomis, saikingai prieskoniais pagardintomis salotomis man labai patiko. Esu valgiusi ne vienoje valgykloje (kur tik aš nesu pietavusi..), bet net ir jos ne visos gali taip skaniai pagaminti tokį paprastą patiekalą.

 

Trumpa išvada, kad pokyčius šioje progimnazijos valgykloje pamačiau ir tie pokyčiai man labai patiko. Noriu tikėti, kad patinka jie tiek mokyklos bendruomenei, tiek kitiems čia atklystantiems.

 

 

Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla (Senamiestis)

 

Pristatant šią mokyklą, reiktų atkreipti dėmesį į jos vietą – mokykla įsikūrusi Islandijos gatvėje, kuri kartu su Vilniaus gatve galėtų būti tituluojamos miesto aktyviausiomis. Tą svarbu paminėti, nes tiek šioje gatvėje, tiek aplink yra daugybė maitinimo vietų, kurios lankytojus vilioja įvairiomis virtuvėmis, interjero ar aptarnavimo sprendimais, tiesiog stengiasi tave nustebinti. O štai Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykloje įsikūrusi valgykla atrodo, jog nesistengia mūsų stebinti, ji yra tiesiog tokia, kokią valgyklą gali prisiminti prieš dešimt metų kur nors mažame kaimelyje. Ar jau nustebinau tokiu apibūdinimu?

 

Įėjus į mokyklą, klausti budinčio, kur yra valgykla, nereikia. Rasti ją labai lengva, užtenka tik įeiti pro paradines duris ir kitos durys, esančios priešais tave, nuves į atskirą salę su baltomis staltiesėmis dengtais keturviečiais staliukais. Standartiškai gėlės vazonuose ant palangės, maisto atsiėmimo bei nešvarių indų langeliai, maisto užsakymo baras ir tu vėl pasijauti, sugrįžęs į mokyklos suolą.

 

Pietums į šią mokyklą atvykau su draugu, kuriam nors ir dirbančiam visai šalia, ši valgykla tapo atradimu. Atvykome po 13 valandos, užsisakėme pietus be jokios eilės, nors vėliau, atėjus alkaniems mokiniams, nedidelė susidarė. Dienos pietų meniu su gramatūra, dvejomis kainomis (viena kaina galioja mokiniams, kita – atėjusiems svečiams) ir „*” atspausdintas ir garbingai padėtas prie kasos, prie kurios ir vykdomas maisto užsakymas bei apmokėjimas. Kabutėse mano parašyta žvaigždutė reiškia tai, ką Petro Vileišio gimnazijoje valgykla žymi raide „T“ – tausojantis patiekalas, pagamintas maistines savybes tausojančiu būdu: virtas vandenyje ar garuose, troškintas, pagamintas konvekcinėje krosnelėje, keptas orkaitėje (folijoje, kepimo popieriuje, garų rėžimu), žemose temperatūrose ir kitu maistinę vertę tausojančiu ir kenksmingom medžiagom neleidžiančiu susidaryti būdu.

 

Aš savo pietums pasirinkau pusę porcijos kreminės špinatų sriubos bei žvaigždute pažymėtą patiekalą - keptuose su garais kalakutienos filė kotletukus su čiobreliais ir raudonėliais bei morkų – ridikų salotomis, kompoto stiklinę. Kolega pasirinko barščių su kopūstais sriubą ir kiaulienos kotletą su sūriu bei taip pat kompoto stiklinę. Už visus šiuos pietus sumokėjome apie 6 EUR, o vėliau už pasirinktą pyrago gabaliuką su arbata dar papildomai 1,4 EUR. Ar reikia priminti, kur yra įsikūrusi ši maitinimo vieta? Atsižvelgiant į vietą ir kainą, nežinau, ar dar kur nors pigiau yra įmanoma pavalgyti. Bet taip pat nežinau, ar čia norėčiau labai dažnai pietauti.  

 

Mano pasirinkta kreminė špinatų sriuba buvo švelni ir lengva, pakankamai skaniai valgėsi, nors skonį paryškinti druska su pipirais nebūtų pakenkę. Kaip ir antrajam patiekalui, kuris, deja, bet buvo visiškai sausas ir prėskas, o salotos tokios skurdžios skonio prasme kaip ir atrodo nuotraukoje (ridikų išvis neradau). Labai liūdnas rezultatas taip sveikuoliškai „ant popieriaus“ skambančio patiekalo. Kolegos kotletas be jokių žvaigždučių buvo geresnis variantas, nors ir jis nesublizgėjo.

 

Trumpa išvada, kad atradus tokią kainodarą Vilniaus Senamiestyje, neilgai džiaugėmės – sulaukus maisto, ir tarp mūsų kilo diskusijos, ką valgo ar ką turėtų valgyti mokiniai, nes tądien šioje mokykloje virėjai akivaizdžiai nebuvo nuotaikos arba maisto gaminimo naujovės apskritai jai atėmė motyvaciją gaminti.   

 

Vilniaus privati gimnazija (Antakalnis)

 

Dar vieną mokyklą – pirmąją privačią mokyklą Vilniuje kartu su drauge aplankėme saulėtą rudens dieną, atitaikę laiką, kada visi mokiniai buvo pamokose – 12 valandą. Atmintis nesumelavo, kad būtent tada prasideda pamoka prieš ilgiausiąją pertrauką, nes po pamokos valgykloje mokinių nestigo.

 

Dienos meniu pakabintas prie valgyklos įėjimo, galima užsisakyti sriubos, salotų ar karštųjų patiekalų atskirai, bet tuomet, turiu pripažinti, jog kaina tampa gana didelė. Alternatyva – rinktis dienos pietus, kuriuos sudaro sriuba, karštas patiekalas ir gėrimas už 4 EUR, kas iš trijų aprašomų mokyklų yra vis tiek brangiausia. Būtent dienos kompleksą abi su drauge pasirinkome ir pietums valgėme: troškintų burokėlių sriubą su porais, kalakutienos kukulį bei gavome atsigerti kompoto stiklinę. Vietoj kukulio dar galėjome pasirinkti kiaulienos kepsnį grybų padaže, bet aš teikiu prioritetą kalakutienai. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad papildomų simbolių prie patiekalų pavadinimų nebuvo, bet informacinėje lentoje kabėjo išrašas iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriame daug informacijos apie įvairius alergenus.

 

Prieš pereinant prie įspūdžių apie maistą, man šioje vietoje patiko sprendimas – keli įėjimai, iš kurių per vieną įeiti gali svečiai iš gatvės, o per kitą (viduje) – mokiniai, tad nesitrukdo įprastas mokyklos gyvenimas, ateinant tokiems pašaliečiams kaip aš. Dar vienas įdomus momentas, kad prie įėjimo yra informacinis lapas, kuriame parašyta, jog su paltais, striukėmis griežtai draudžiama įeiti, juos reikia nusirengti ir pasikabinti prie įėjimo. Aiški tvarka, kuriai mes, žinoma, paklusome.

 

Maistą užsisakyti ir atsiimti galima iškart prie vieno maisto baro, nusinešti nešvarius indus reikia patiems. Niekuo neišsiskirianti tvarka, išskyrus vieną įdomybę, apie kurią man papasakojo čia dažniau pietaujanti draugė. Šioje valgykloje yra siūloma rinkti maisto antspaudukus ir dešimtą kartą pietauti nemokamai!

 

Grįžtant prie maisto, sriubą mes suvalgėme besikalbėdamos, tad dabar, kada reikia prisiminti jos skonį ar tiesiog rasti jai epitetus, sėdžiu ir galvoju.. neatsimenu. Kas ir nuotraukoje aišku, kad sriuba buvo pateikta tvarkingame baltame indelyje, jos porcijos dydis normalus, o skonis ypatingai neįsimenamas, bet suvalgėme viską, tad gal ir nebuvo blogai.

Prie kalakutienos kukulio aš pasirinkau tik salotų garnyrą (dar buvo galima pasirinkti ryžius arba bulves): burokėlių ir įvairių šviežių pjaustytų daržovių. Ir čia turiu pripažinti, kad nebuvo sausa, netrūko prieskonių – viskas buvo šviežia, paprasta kaip du kart du, bet skanu!

 

Trumpa išvada, kad tokiame rajone kaip Antakalnyje, kuris negali pasigirti daugybe gastronominių perlų, aplankyti įvairias mokyklų ir ne tik valgyklas yra visai smagi idėja. Kasdien po naują valgyklą ar kavinę ir štai – jūs jau laikotės auksinės „Pietų pertrauka“ tinklaraščio idėjos!  

 

 

 

 

Share on Facebook
Please reload