Arbatvakariai

March 13, 2019

Apie gerus ir įdomius dalykus juk reikia dalintis, tiesa? Ir jeigu šis įrašas nebus labai tiesiogiai susijęs su mano savaitinėmis apžvalgomis iš pietų pertraukos vietų, bet nepasidalinti tokiu mano atradimu būtų tikra nuodėmė. O ir iš kitos pusės – dalinai papasakosiu jums apie maistą, tad labai nenutolsiu nuo savo įprastinio turinio.

 

Jeigu perskaitėte antraštę ir pagalvojote, kad jums bus pristatoma dar viena jauki arbatos/kavos vieta, suklydote. Tai nereiškia, kad su įprastomis kavinukėmis yra kas nors blogai ar aš nenoriu jose apsilankyti, bet šįkart jums papasakosiu apie visiškai unikalią vietą – pramogą, kurią užbėgdama visam tekstui į priekį, rekomenduoju pabandyti kiekvienam.

 

Vieną dar žiemos vakarą aplankiau unikalų namų teatrą „Arbatvakariai“, kur atgimsta savita gyvoji istorinė dokumentika, kai žiūrovas nėra vien pasyvus stebėtojas, o sąmoningai įtraukiamas į veiksmą ir tampa istorinių įvykių liudytoju ar net dalyviu. Šio teatro spektakliai alternatyviose erdvėse pradėti kurti dar  2011 metais, jie gimė kaip nauja interaktyvi meninės raiškos forma.

 

 Gražius tikslus kaip rengti Lietuvos valstybę ir jos istoriją garsinančius kultūrinius projektus ar puoselėti lietuviškųjų vakarų-arbatvakarių tradicijas išsikėlęs teatras jau subūrė savo bendraminčių, draugų ir dažnų lankytojų būrį, nes nusipirkti bilietus į nedidelėms grupėms skirtus jų spektaklius nėra taip paprasta. Bet užtenka formalaus pristatymo. Ponai ir ponios, leiskite jums pristatyti ir asmeninius įspūdžius iš vakaro su arbata ir ragaišiu.

 

Atvykome nurodytu Liepkalnio gatvės adresu ir pagal jį radome gana senovinį nedidelį daugiabutį, pro kurio vienas iš durų buvome paraginti užeiti. Neabejoju, kad dažnas, atvykęs į Arbatvakarį, nustemba ir tikrina, ar nesuklydo su adresu, nes truputį keista suvokti, kad netrukus pateksi į kažkieno butą (teatras įsikūręs daugiabutyje). O taip ir buvo – įžengėme į tikrų namų jaukiai apstatytą virtuvėlę, pasikabinome viršutinius drabužius ir buvome palydėti į čia pat esantį erdvesnį kambarį – salioną. Jame tikras senovinių baldų ir atributų muziejus, kuriame tvarkingai sustatytos kėdės su nedideliais staliukais prie jų. Pasirinkę vieną iš jų, atsisėdome ir pradėjome dairytis, nes pamatyti tiek daug įdomybių vienoje vietoje (ir čia ne Rumšiškės ar koks nors antikvaro muziejus) sunku ir buvo tikėtis. Vėliau, vakaro eigoje, buvome supažindinti su šių įdomybių-atributų pavadinimais bei paskirtimis.

 

Grįžtant prie maisto, prieš prasiveriant „scenos“ uždangai, kiekvienas buvome pakviesti pasivaišinti arbata iš senovinio samovaro, kuris ilgus metus dūlėjo lentynoje neveiksnus, bet prieš metus buvo prikeltas antram gyvenimui vieno iš „Arbatvakarių“ kūrėjų Kristijono Sipario. Prie arbatos vaišintis mums pasiūlė naminiais autentiškos receptūros glajuotais pyragaičiais su mielėmis bei ragaišiu, kurio abejoju, ar rastumėme, kur įsigyti. Gardus desertų skonis, karšta arbata iškart nuteikė maloniai, o tolimesnė programa tik pagilino šiuos jausmus.

 

Spektaklis, kuriame dalyvavau, mus nukėlė į XIX a. dvarą, kuriame patyrėme, kaip dvarininkai leisdavo ilgus žiemos vakarus namie, artimųjų ir draugų rate, bendraudami ir žaisdami įvairius anuomet mėgtus žaidimus. O kas vyko toliau net sunku papasakoti, turite tuo įsitikinti patys, nes kiekvienas Arbatvakaris būna kitoks!

 

Visą informaciją apie šį teatrą ir jo artimiausius renginius galite rasti: https://www.facebook.com/Arbatvakaris

 

 

 

 

 

 

Tags:

Share on Facebook
Please reload