14Horses Brasserie

March 27, 2019

Buvau jums jau minėjusi, kad mėgstu kontrastus. Vieną dieną pietauti galiu valgykloje su grotomis ant langų, o kitą dieną – penkių žvaigždučių viešbučio restorane. Kontrastus galima įžvelgti ir kitu kampu: vieną dieną penkių žvaigždučių viešbučio restoranas buvo didikų arklidės, o šiandien tapo prabangiais rūmais. Dar giliau į istoriją nesileisiu, pasilikime XVII a. ir šių laikų sanklodoje, kuri apibūdina Vilniaus Senamiesčio širdyje įsikūrusio viešbučio „Pacai“ restoraną „14Horses Brasserie“.

 

Pradėsiu nuo to, jog viešbutyje veikiantį restoraną administruoja įmonė, prieš tai turėjusi restoraną „Dublis“, o dabar tas patalpas siūlanti nuomai renginiams ar meno parodoms. Komandos ir kitų resursų perkėlimas į naujai atsidariusio viešbučio patalpas įvyko dar praėjusių metų vasarą, nuo tada netyla kalbos apie šios vietos unikalumą. Turiu prisipažinti, kad restorane lankiausi jau ne pirmą kartą, mane kaip ir kitus gastronomijos pasauliui neabejingus, sudomino galimybė stebėti naują Pacų rūmų virtuvės (ar netgi galima sakyti rūmų arklidžių) atgimimą.

 

Nors tai yra tikrų tikrausia įdomybė, bet pakomentuosiu iškart, kodėl tiek daug kartų miniu arklides. XVIII a. Pacų rūmų kieme buvo pastatytas pietinis korpusas su ratine (pašiūre) ir arklidėmis, kurios būtent ir buvo dabartinio restorano „14Horses Brasserie“ vietoje. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta restoranui suteikti tokį pavadinimą. Skaičius 14 jame atsirado dėl anų laikų minties, jog norint būti pripažintu didiku, turi turėti 14 arklių.

 

Šįkart restorane apsilankiau išbandyti jų degustacinį meniu, kuris teikiamas dviem srautais vakare (ankstyvesnis prasideda 18:30 val., antrasis 20:30 val.). Šešių patiekalų kaina – 58 EUR asmeniui, gėrimus užsisakote papildomai. Vakaro metu ant mano stalo buvo patiekta: bulvių karpačio, vytinta anties krūtinėlė, gelteklės su lašiniais, afrikinio šamo filė, paršelio skruostas ir sūrio desertas, tad pasiruoškite – įspūdžiai žemiau.

 

 Ar skanu? Juk neabejojate, kad taip – maistas čia charizmatiškas, spalvingas, įdomus ir įsimenamas, bet pradėsiu nuo kitos pusės – patiekalo, kurio jeigu meniu nebūtų, neliūdėčiau. Mažiausiai mano simpatijų sulaukė ropinės daržovės – gelteklės derinys su naminiais lašinukais, žaliaisiais obuoliais bei kremu iš kavos ir grietinėlės. Ir čia nereikia kaltinti šefo dėl tokių netradicinių ingredientų derinimo, čia labiau kaltas mano nusistatymas prieš lašinius.

 

Tolimesnio reitingavimo patiekalams neskirsiu, nes vis sulaukus naujo ant stalo atnešamo patiekalo, lūkesčiai didėjo ir jie buvo išpildyti su kaupu.

Pirmąjį patiekalą – trijų skirtingų bulvių karpačio ragavau kartu su namine kepta duonele, patepta plaktu sviestu. Ir jeigu bulvės mums jau yra žinomos nuo neatmenamų laikų, jos gelbsti ne vieną studentą, tai šiame restorane blančiruotos (virtos 28 sekundes) saldžios, mėlynos ir paprastos bulvės atsiskleidžia visiškai nauju amplua.

 

Jeigu pirmasis patiekalas savo spalvomis primena prasidedantį pavasarį, antrasis – vytinta anties krūtinėlė, žaižaruojanti raudona spalva, nukelia į vasaros vidurį. Antiena lėkštėje derinama pagrinde su burokėliu – pačia seniausia lietuviška daržove, iš kurios pagamintas padažas bei traškučiai.

 

Lėkštėje pamačius afrikinio šamo gabaliuką, nusišypsojau. Ant jo kaip tikra karūna buvo uždėtas degintas raudonasis kopūstas, o šalia salierų kremas ir rūkyto ungurio padažas. Įdomu tai, kad afrikinis šamas gyvena gėluose upėse ir ežeruose, bet Europoje labiausiai paplitęs jų auginimo būdas specialiuose uždaruose baseinuose. Nežinojau, bet toks ūkis egzistuoja ir Lietuvoje.

 

Priešpaskutinį patiekalą, turiu pripažinti, kad jau sunkiai suvalgiau. Žinojau, kad mūsų dar laukia desertas, kuriam irgi reikės vietos. Vis dėlto neskubant, pasimėgavau minkšta kiauliena, kuri buvo pateikta su burnoje tirpstančia levandų bulvių koše, keptu pankoliu ir savojos kopūstu. Buvome supažindinti su senovės Lietuvoje vyravusia teorija, kur sakoma „ką valgai - tuo tapsi“, tad didikai vengė valgyti kiaulienos. Susimąsčiau, jeigu kiaulienos aš nelabai mėgstu, gal atrasčiau kokių įdomių savo giminystės šaknų?

 

Iš pasivaikščiojimo po istoriją labai greitai sugrąžino ant stalo atsiradęs paskutinis vakaro džiaugsmas – desertas „Bičiulis“, kuris yra vienas iš Vyno ir desertų derinimo konkurso laureatų! Bičių vaško kremas, brandintas lietuviškas sūris „Džiugas“, svarainių šerbetas ir rūkytas medaus morengas užbaigė mūsų puikų degustacinį vakarą.

 

Ar greita? Kadangi yra numatyti du degustacinio meniu pateikimo srautai, restorano virtuvė ir aptarnaujantis personalas laiką kontroliuoja puikiai ir didelio laukimo tarp patiekalų jūs tikrai nepajusite. Žinoma, neskatinu jūsų ateiti degustuoti ir skubėti, bet jeigu vakare dar turėsite kitų planų, tai juos po gerų 2 valandų restorane jau galėsite įgyvendinti toliau. Mūsų vakarienė truko truputį ilgiau, nes nufotografuoti maistą, pasidalinti su jumis įspūdžiais „Pietų pertraukos“ Instagram‘e užtrunka.

 

Kas įdomu? Įdomybių jau prirašiau viršuje, bet, žinoma, tai nėra viskas, kuo norėčiau su jumis pasidalinti. Vienas iš mane labiausiai nudžiuginusių dalykų yra restorano požiūris į produktus arba tiksliau sprendimas kuo daugiau produkcijos užsiauginti patiems. Taip Ukmergės rajone atsirado milžiniškas ūkis, šiuo metu įdarbintas ne tik daržovių, bet ir ožkų ar jaučių auginimui. Jeigu su praėjusios vasaros derliumi buvo atliekami kūrybiški eksperimentai (marinuojama, džiovinama, kepama, pardavinėjama turgelyje, tiekidama kitiems draugams-restoranams ir pan.), naudojami iki šiandienos, tai šiam šiltajam sezonui apgalvota dar daugiau sprendimų, leisiančių priartėti prie 100% savos produkcijos naudojimo. Kiek teko girdėti, yra planų unikalias patirtis suorganizuoti ir pačiame ūkyje, bet iki tada sugrįžkime prie Vilniaus senamiesčio.

 

O labiausiai šiame restorane mane džiugina (nes minėjau, kad lankausi ne pirmą kartą) – aptarnavimas. Vien tai, kad per metus kolektyvas kito labai ne daug ir tu atėjęs kavos ar pietų skirtingomis dienomis pamatysi pažįstamą veidą, restoranų rinkoje reiškia daug. Dar labai reiškia čia dirbančių žmonių bendravimas ir šypsena, kuri tave pasitinka, lydi viso vakaro metu ir išlydi.

Vakarieniaujant, girdėjau, kaip prie kito staliuko prisėdusiems užsieniečiams, aptarnaujantis personalas pasakojo visą galingą Pacų didikų istoriją, nuspalvindami ją įvairiais istoriniais naratyvais. Restoranas tampa puikiu Lietuvos istorijos ambasadoriumi!

 

Trumpa išvada, žinau, kad vėl pyksite dėl kainos, bet, brangūs žmonės, juk ne kasdien reikia organizuotis tokias degustacines vakarienes (nors jeigu kažkas ir kasdien tą darytų, tai tik baltai pavydžiu). Per tokias vakarienes jūsų tikslas turėtų būti - patirti, pasimėgauti, pasidžiaugti, pasiklausyti, pabendrauti ir sužinoti ką nors naujo, tad jeigu toks noras ir galimybės yra, mano rekomendaciją aplankyti šią vietą jūs tikrai turite.

 

Restoranas „14Horses Brasserie“ yra įsikūręs viešbutyje „Pacai“ adresu Didžioji g. 7, Vilnius. Darbo laikas šiokiadieniais 6:30 – 23:00 val., savaitgaliais 7:30 – 23:00 val.

Facebook paskyra: https://www.facebook.com/14Horsesbrasserie

 

 

 

Share on Facebook
Please reload